Tiesioginio papildinio įvardžiai

Kas yra tiesioginio papildinio įvardžiai italų kalboje?

Tiesioginio (accusative) papildinio įvardžiai italų kalboje — trumpi žodžiai, kurie pakeičia daiktavardį arba daiktavardžių grupę, kai tie daiktavardžiai yra veiksmo (veiksmažodžio) objektas be priešdėlio. Jie atsako į klausimus "ką?" (che cosa?) arba "ką?/ką?/ką?" (chi? — kas?). Pavyzdžiui:

Italų: Vedo Marco. → Lo vedo.
Lietuviškai: Aš matau Marką. → Aš jį matau.

Italų: Ho comprato la casa. → L'ho comprata.
Lietuviškai: Aš nusipirkau namą. → Aš jį nusipirkau (namą – fem.).

Kada vartoti tiesioginius objektų įvardžius?

- Kai norite išvengti daiktavardžio kartojimo: „Ho visto Maria e Maria è contenta“ → „Ho visto Maria e l'ho vista contenta“ arba paprasčiau „L'ho vista contenta“.
- Kai atsakote į klausimą su "ką?/ką?" (che cosa/chi): „Chi hai visto?“ → „L'ho visto."
- Kai reikia sutrumpinti sakinius arba kai objektas yra aiškus iš konteksto.

Kaip jie atrodo? (formos ir reikšmės)

Pagrindinės tiesioginio papildinio įvardžių formos:

- mi — mane (mv. "man[ę]")
- ti — tave
- lo — jį / tai (vyriška)
- la — ją / tai (moteriška)
- ci — mus
- vi — jus
- li — juos (vyriška daugiskaita)
- le — jas (moteriška daugiskaita)

Pastabos:
- Prasminga atsiminti skirtumą tarp "lo/la/li/le" (tiesioginiai) ir "gli/le/ci/vi" indoeuropinių netiesioginių įvardžių — jie neveikia tuo pačiu būdu. Pavyzdžiui, „Vedo Luca“ → „Lo vedo“ (tiesioginis), o „Parlo a Luca“ → „Gli parlo“ (netiesioginis).
- Formalusis „Jūs“ (forma „Lei“, pagarbos kreipinys) gali naudoti "La" kaip tiesioginį objektą (dažnai rašoma didžiąja raide): „Signora, La saluto.“ → „Ponia, aš Jus sveikinu."
- Prie balsių "lo" / "la" dažnai sutrumpinami kaip l' (elizija): "L'ho visto" (vietoje "Lo ho visto").

Kur dedami įvardžiai sakinyje? (padėtis)

1) Prieš konjuguotą (vieno veiksmažodžio) formą

Daugeliu atvejų tiesioginis įvardis stovi prieš konjuguotą veiksmažodį:

Italų: Lo vedo.
Lietuviškai: Aš jį matau.

Italų: Ci vedono ogni giorno.
Lietuviškai: Jie mus mato kiekvieną dieną.

2) Su dvigubais arba perifrastiniais laikais (pvz., modaliniai veiksmažodžiai + infinitivas)

Galite dėti įvardį prieš konjuguotą veiksmažodį arba prijungti prie infinitivo. Abi formos yra taisyklingos, bet šnekamojoje kalboje viena gali būti labiau natūrali.

Italų: Voglio vederla. / La voglio vedere.
Lietuviškai: Noriu ją pamatyti. / Aš ją noriu pamatyti.

Italų: Devo farlo. / Lo devo fare.
Lietuviškai: Turiu tai padaryti.

Italų: Non posso farlo adesso → Non posso farlo / Non lo posso fare / Voglio comprarlo → Voglio comprarlo / Lo voglio comprare.
Dažnai kontrastuojama: "Voglio vederla" yra natūralesnė nei "La voglio vedere" bet abi teisingos.

4) Su participiu / sudėtinėmis laikais (passato prossimo ir t. t.)

Kai naudojamas sudėtinis laikas (avere arba essere), įprasta dėti įvardį prieš pagalbinį veiksmažodį:

Italų: L'ho visto. (vietoje *Ho lo visto)
Lietuviškai: Aš jį(-ią) mačiau.

Galimos abi formos:

Italų: Sto guardandolo. / Lo sto guardando.
Lietuviškai: Aš jį žiūriu.

- Teigiamas imperatyvas (tu, noi, voi): įvardis dažniausiai prijungiamas prie komanduojamo žodžio pabaigos.

Italų: (tu) Mangiala! (valgyk ją!) — vietoje *La mangia!
Italų: (noi) Mangiamola! (suvalgykime ją)
Italų: (voi) Mangiatela! (suvalgykite ją)

- Neigiamas imperatyvas (tu): dažnai vartojamas su "non" + infinitivu: įvardis prisijungia prie infinitivo.

Italų: Non mangiarla! / Non la mangiare!
Lietuviškai: Nevalgyk jos!

Sudėtiniai laikai: kada daryti dalyvio (participo) sutarimą?

Svarbiausias sunkumas mokantis italų — dalyvio (participo passato) sutapimas su tiesioginiu objektu, kai veiksmažodis vartojamas su "avere".

Bendroji taisyklė:

- Jei tiesioginis objektas (ar jo vietą užimantis įvardis) stovi prieš pagalbinį veiksmažodį "avere", tada praeities dalyvis sutampa su objektu pagal giminę ir skaičių (tik trečiosios asmenų klitikams lo/la/li/le).

Italų: Ho visto la casa. → L'ho vista. (fem.)
Lietuviškai: Aš mačiau namą. → Aš jį mačiau (namą → fem.).

Italų: Ho invitato i ragazzi. → Li ho invitati. (m.pl.)
Lietuviškai: Aš pakviečiau vaikinus. → Aš juos pakviečiau.

- Jei įvardis eina po laikų arba objektas stovi už pagalbinio "avere", paprastai jokio sutarimo nereikia (pvz., kai objektas yra tiesiog pažymėtas daiktavardžiu po veiksmažodžio).

- Dėmesio: pirmo ir antro asmenų klitikai (mi, ti, ci, vi) daugumoje standartinės italų kalbos NEDARO dalyvio sutapimo. Pvz.: "Mi hanno chiamato" (ne *Mi hanno chiamata), nors kartais liaudies/kalbinių regionų formose sutapimas pasitaiko.

Kombinacijos su netiesioginiais įvardžiais (dvigubi klitikai)

Kai vienu sakiniu reikia ir tiesioginio, ir netiesioginio objekto, tvarka paprastai yra: netiesioginis + tiesioginis. Šios kombinacijos gali turėti savitus susitraukimus:

- mi + lo/la/li/le → me lo / me la / me li / me le
- ti + lo/la/li/le → te lo / te la / te li / te le
- ci + lo/la/li/le → ce lo / ce la / ce li / ce le
- vi + lo/la/li/le → ve lo / ve la / ve li / ve le
- gli (jam) + lo/la/li/le → glielo / gliela / glieli / gliele (susitraukimas)

Pavyzdžiai:

Italų: Mi dai il libro? → Me lo dai?
Lietuviškai: Ar duosi man knygą? → Ar duosi man ją?

Italų: Devo portare il regalo a Marco. → Glielo devo portare. / Devo portarglielo.
Lietuviškai: Turiu atnešti dovaną Markui. → Aš turiu jam ją atnešti.

Specialūs atvejai: "ne", "ci", "vi" ir formalusis "La"

ne

"Ne" keičia posakį, susijusį su kiekiu arba dalimi („iš to", „iš jų", „truputį“). Jį galima laikyti tam tikru atveju objektiniu įvardžiu:

Italų: Vuoi delle mele? → Sì, ne voglio.
Lietuviškai: Ar nori obuolių? → Taip, noriu (jų / šiek tiek).

Italų: Quanti libri hai? → Ne ho tre.
Lietuviškai: Kiek turi knygų? → Turiu jų tris.

ci / vi kaip vietos žodeliai

"Ci" ir "vi" gali reikšti „mūsų / jūsų“ (tiesioginiai) arba „ten / ten pas“ (vietiniai). Kontekstas lemia prasmę:

Italų: Ci vedono. → Jie mus mato.
Italų: Ci vado domani. → Aš ten einu rytoj.

formalusis La

Formalus kreipinys į vieną asmenį (Lei) dažnai turi atitinkamą objektą "La" (daug raštuose rašoma didžiąja raide):

Italų: Signora, La ringrazio.
Lietuviškai: Ponia, ačiū Jums.

Paprastos klaidos ir kaip jų vengti

- Maišyti tiesioginį ir netiesioginį: "Gli vedo Marco" — klaidinga. Teisinga: "Lo vedo" (Vedo Marco → Lo vedo). "Gli parlo" yra teisinga, jei sakome „Parlo a Marco".

- Netinkamas įvardžio padėjimas su sudėtiniu laiku: sakyti *"Ho lo visto" yra klaida — reikia "L'ho visto".

- Nepaisymas dalyvio sutapimo su lo/la/li/le: pvz., "Ho visto la macchina" → "L'ho vista" (ne *L'ho visto, jei reikšmė — automobilis moteriškos giminės). Patikrinkite daiktavardžio giminę ir skaičių.

- Bandymas daryti sutapimą su mi/ti/ci/vi: paprastai rašykite "Mi hanno chiamato" (ne *Mi hanno chiamata), net jei sakovas yra moteris.

- Sumaišymas su "ne": "Ne" NEVISADA keičia tiesioginį objektą — jis pakeičia frazę, išreikštą su "di" arba dalį kiekio.

Santrauka — pagrindinės taisyklės vienu žvilgsniu

- Tiesioginiai objektų įvardžiai pakeičia daiktavardžius, kuriems netarnauja prepozicija (ką? ką?).
- Formos: mi, ti, lo, la, ci, vi, li, le (plg. ir formalus "La").
- Paprastai įvardis stovi prieš konjuguotą veiksmažodį; jis gali būti prijungtas prie infinitivo, gerundijaus arba teigiamo imperatyvo.
- Passato prossimo su "avere": jei trečiosios asmenų tiesioginis įvardis (lo/la/li/le) eina PRIEŠ pagalbinį, reikia dalyvio sutarimo pagal giminę ir skaičių.
- Su dvigubais objektais tvarka: netiesioginis + tiesioginis (mi + lo → me lo; gli + lo → glielo).

Žodynėlis (trumpas terminų paaiškinimas)

Tiesioginis papildinys (oggetto diretto / tiesioginis objektas) — sakinys elementas, kuris tiesiogiai priima veiksmo poveikį (kas? ką?).

Įvardis (pronome) — žodis, pakeičiantis daiktavardį.

Klitikas / klitinis įvardis — trumpas įvardis, kuris dažnai stoja prie veiksmažodžio (mi, ti, lo ir pan.). (Terminas paaiškintas, bet nereikia jo mokytis iškart; svarbu žinoti elgesį.)

Participo passato (praeities dalyvis) — praeities veiksmažodžio forma, vartojama su pagalbiniais "avere" arba "essere" (pvz., visto, mangiato, andato).

Avere / Essere (pagalbiniai veiksmažodžiai) — du veiksmažodžiai, vartojami sudėtiniuose laikuose; "avere" dažnai nereikalauja dalyvio sutapimo, o "essere" sutampa su subjektu.

Jei norite, galiu pateikti lentelę su pavyzdžiais kiekvienam prasmės atvejui (vien narėmis) arba sutrumpintą atmintinę (spausdintinį lapelį) su dažniausiai naudojamomis frazėmis ir klaidomis.